Rodyti straipsnį

Kokia Helovino šventės kilmė?

Kokia Helovino šventės kilmė?

 Helovinas – šventė, kurią daugelis švenčia spalio 31 dieną, – Biblijoje nėra minimas. Tačiau tos šventės kilmė yra nekrikščioniška ir papročiai akivaizdžiai prieštarauja Biblijos mokymams.

Šiame straipsnyje:

 Helovino ištakos ir papročiai

  •   Samhainas. Helovinas kildinamas iš Samhaino – „pagoniškos šventės, kurią keltai švęsdavo prieš daugiau kaip 2000 metų, – rašoma The World Book Encyclopedia. – Keltai tikėjo, kad tuo metu mirusieji vaikšto tarp gyvųjų ir kad per Samhainą gyvieji gali bendrauti su mirusiaisiais.“ (Žr. rėmelį „ Iš kur kilo Helovino pavadinimas?“.)

  •   Kostiumai, saldainiai ir išdaigos. Kaip aiškinama knygoje Halloween: An American Holiday, an American History, keltai apsirengdavo bauginančiais pamėkliškais apdarais, kad klajojančios dvasios palaikytų juos tokiomis pat dvasiomis ir paliktų ramybėje. Kai kurie dvasioms įsiteikti mėgindavo saldumynais.

     Viduramžiais katalikų dvasininkai Europoje perėmė vietinius pagonių papročius ir ėmė skatinti parapijiečius eiti po namus vilkint tam tikrais kostiumais ir prašyti dovanėlių.

  •   Vaiduokliai, vampyrai, vilkolakiai, raganos ir zombiai. Šie padarai nuo seno siejami su piktųjų dvasių pasauliu. Tie „antgamtiniai monstrai“, kaip rašoma knygoje Halloween Trivia, „susiję su mirtimi, mirusiaisiais ir mirties baime“.

  •   Moliūgai, arba Džeko žibintai. Viduramžiais Britanijoje „prašinėtojai eidavo po namus prašydami maisto ir mainais žadėdami pasimelsti už mirusiuosius“. Jie nešiodavosi „iš išskobtos ropės padarytus žibintus, kurių viduje deganti žvakė vaizdavo skaistykloje įkalintą sielą“ (Halloween—From Pagan Ritual to Party Night). Kitų teigimu, žibintai buvo skirti atbaidyti piktosioms dvasioms. XIX amžiuje Šiaurės Amerikoje vietoj ropių imta naudoti moliūgus, nes šių buvo gausu, be to, juos lengva išskobti ir visaip išpjaustyti.

 Ar šventės kilmė tokia jau svarbi?

 Taip, svarbi. Nors kai kuriems Helovinas tėra proga pasilinksminti, šios šventės papročiai akivaizdžiai kertasi su Biblijos mokymais apie mirusiuosius ir dvasių pasaulį.

 Helovino papročių ir Biblijos mokymų nesuderinamumą parodo tolesnės eilutės.

  •   „Tenebūna rasta tarp jūsų nė vieno, kuris [...] arba tariasi su vaiduokliais bei dvasiomis, arba teiraujasi mirusiųjų“ (Pakartoto Įstatymo 18:10–12, Lietuvos Biblijos draugija, 1999).

     Ką tai reiškia? Mėginti užmegzti ryšį su mirusiųjų pasauliu Dievas griežtai draudžia. Net imituoti tokį dalyką būtų nedora.

  •   „Mirusieji nieko nesuvokia“ (Mokytojo 9:5).

     Ką tai reiškia? Kadangi mirusieji neturi sąmonės, susisiekti su gyvaisiais jie negali.

  •   „Aš nenoriu, kad jūs taptumėte demonų bendrininkais. Jūs negalite gerti Viešpaties taurės ir demonų taurės“ (1 Korintiečiams 10:20, 21, Lietuvos Biblijos draugija, 1999).

     Ką tai reiškia? Žmogus, kuriam rūpi geri santykiai su Dievu, negali turėti nieko bendra su demonais.

  •   „Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad pajėgtumėte atsilaikyti prieš Velnio klastas. Juk mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, o su [...] dvasinėmis blogio jėgomis“ (Efeziečiams 6:11, 12).

     Ką tai reiškia? Krikščionys piktosioms dvasioms turi priešintis, o ne kartu su jomis „švęsti“.