Rodyti straipsnį

IŠ KUR VISA TAI?

Lipnios šliužo gleivės

Lipnios šliužo gleivės

 Chirurgai jau seniai norėjo turėti geros kokybės medicininius klijus, kurie praverstų darant operacijas bei gydant žaizdas. Daugelis dabartinių klijų netinka vidiniam naudojimui, nes yra toksiški, džiūdami sukietėja ir nelimpa prie drėgnų audinių. Šias problemas mokslininkai išsprendė tyrinėdami šliužo gleives. a

 Pamąstykite. Pajutęs pavojų šliužas išskiria gleives. Jos tokios lipnios, kad priklijuoja gyvį prie drėgno augalo lapo. Šitaip šliužas apsisaugo ir sykiu gali truputį judėti.

 Mokslininkai ištyrė šliužo gleives ir nustatė kelias priežastis, kodėl šie natūralūs klijai tokie veiksmingi. Pavyzdžiui, gleivės yra lipnios dėl tam tikrų cheminių jungčių ir dėl elektrostatinės traukos. Jos įsigeria į paviršių, prie kurio šliužas prisitvirtina, ir yra elastingos. Kurdami medžiagą, savybėmis panašią į šliužo gleives, mokslininkai išrado klijus, kurie daug stipresni už dabar naudojamus medicinoje ir gali prikibti prie gyvų organų. Sakoma, kad jie prilimpa „prie organų taip stipriai kaip kremzlės prie kaulų“.

 Specialistų manymu, šiais klijais ateityje galėtų naudotis kiekvienas chirurgas. Tada žaizdų nebereikėtų sukabinti ar susiūti. Ši medžiaga tiktų kremzlėms atkurti arba medicininiams prietaisams priklijuoti organizme tiksliai ten, kur reikia. Bandymų metu jau pavyko užklijuoti žaizdas gyvūnų vidaus organuose, pavyzdžiui, kiaulės širdyje ir pelės kepenyse.

 Mokslininkai dažnai atranda genialų sprendimą nusižiūrėję į gamtos pavyzdžius. „Svarbu tyrinėti ir gebėti įžvelgti gerą idėją“, – sako minėtus sintetinius klijus išradusio instituto direktorius Donaldas Ingberas.

 Ką manote? Ar lipnios šliužo gleivės yra evoliucijos produktas? O gal taip buvo sukurta?

a Mokslinis šio šliužo pavadinimas Arion subfuscus.