Mergaitė, saugiai pasislėpusi, nenuleidžia akių nuo vienos vietos tarp nendrių. Ji visa lyg sustingusi, įsitempęs kiekvienas raumenėlis. Pro šalį lėtai teka didingas Nilas. Laikas slenka, bet mergaitė toliau kantriai laukia ir nekreipia dėmesio į aplink įkyriai zujančius vabzdžius. Mergaitė žvilgsnį įbedusi ten, kur dervuotoje pintinėje guli paslėptas kūdikis, jos broliukas. Mintys apie jį, tokį vienišą ir bejėgį, drasko sesutei širdį. Bet ji žino – tėvams tai buvo vienintelė išeitis išgelbėti kūdikį šiuo siaubingu metu.

 Kokia drąsi mergaitė! Bet jai reikės dar daugiau drąsos. Netrukus pasimatys, kad jos mažoje širdelėje liepsnoja didelis tikėjimas Jehova. Toks tikėjimas bus jos viso tolesnio gyvenimo pagrindas. Pavyzdžiui, po daugelio metų ji, jau nebejauna moteris, savo tikėjimą įspūdingai parodys džiugiausiu Izraelio tautos istorijos momentu. Vėliau ta pati savybė padės jai padarius rimtą klaidą. Kas ši moteris? Ko iš jos tikėjimo galime pasimokyti mes?

 Nors šiame Biblijos pasakojime mergaitės vardas nepaminėtas, gerai žinome, kas ji tokia. Tai Mirjama, Egipte vergavusių hebrajų Amramo ir Jochebedos pirmagimė (Skaičių 26:59). Jos broliukas vėliau buvo pavadintas Moze. Už jį vyresniam broliui Aaronui maždaug treji. Kokio amžiaus Mirjama, tiksliai nežinome, bet tikriausiai ji dar neturi nė dešimties.

 Mirjama gyvena sunkiais laikais. Egiptiečiai mano, kad jos tauta, hebrajai, kelia didelę grėsmę, todėl padaro juos vergais ir visaip engia. Bet vergai ištveria, jų šeimos gausėja, tad įsibaiminę egiptiečiai griebiasi dar žiauresnių veiksmų. Faraonas įsako visus gimusius hebrajų berniukus žudyti. Mirjama, be abejo, žino apie Šifrą ir Pūvą – dvi Dievui ištikimas ir valdovo įsakymo nepaisančias pribuvėjas (Išėjimo 1:8–22).

 Mirjama mato ir tvirtą savo tėvų tikėjimą. Gimus trečiam vaikui, Amramas ir Jochebeda tris mėnesius jį slepia. Jie nepabūgsta faraono įsakymo ir saugo savo gražų mažylį, kad nebūtų nužudytas (Hebrajams 11:23). Bet ilgai slėpti kūdikį sudėtinga, todėl greit jiems tenka priimti labai nelengvą sprendimą. Jochebeda slapčia išneša vaiką iš namų ir palieka vildamasi, kad jį ras žmogus, galintis kūdikį apsaugoti ir užauginti. Tik įsivaizduokite, kaip karštai motina meldžiasi pindama iš papiruso pintinę, tepdama ją bitumu ir derva, kad nepraleistų vandens, ir kaip jai gelia širdį, kad tenka palikti savo mylimą vaikelį Nilo pakrantėje. Matyt, ji ir liepia Mirjamai ten pasilikti ir stebėti, kas bus toliau (Išėjimo 2:1–4).

 Mirjama laukia. Po kurio laiko ji pamato kažką ateinant. Artėja kelios moterys. Tai ne šiaip kokios egiptietės, o faraono duktė su savo tarnaitėmis. Ji atėjo prie Nilo nusimaudyti. Mirjamai tikriausiai apmiršta širdis. Juk neįtikėtina, kad paties faraono duktė galėtų nepaklusti tėvo įsakymui ir išgelbėtų hebrajų berniuką! Ko gero, Mirjama karštai meldžiasi.

 Pintinę pirmoji pastebi faraono dukra ir paliepia vienai tarnaitei ją atnešti. Biblijoje rašoma, kad faraono duktė, „nudengusi pintinę, pamatė verkiantį berniuką“. Ji tuojau pat sumoja, kas čia vyksta: kažkokia hebrajė šitaip bando apsaugoti savo vaiko gyvybę. Matydama tokį gražų kūdikį, faraono dukra pajunta jam gailestį (Išėjimo 2:5, 6). Pro Mirjamos akis nepraslydo, kaip faraono dukra gėrisi berniuku. Mergaitė suvokia, jog dabar pats metas sudėti visas viltis į Jehovą ir veikti. Sukaupusi drąsą ji prieina prie faraono dukros ir jos palydos.

 Mes nežinome, kas galėjo grėsti mažajai vergei, išdrįsusiai prisiartinti prie karališkosios šeimos nario ir prabilti. Vis dėlto Mirjama kreipiasi tiesiai į faraono dukterį su klausimu: „Gal man nueiti ir pakviesti kokią hebraję, kad žindytų šitą kūdikį?“ Koks tinkamas klausimas! Faraono duktė supranta, kad kūdikiui reikia žindyvės. Galbūt jai topteli mintis, jog tikrai geriau atiduoti berniuką paauginti hebrajams, o paskui jį pasiimti, auklėti kaip savo pačios sūnų ir išmokslinti. Mirjamos širdis tikriausiai suspurda iš džiaugsmo, kai faraono duktė ištaria: „Pakviesk!“ (Išėjimo 2:7, 8).

 Mirjama leidžiasi bėgti namo pas nerimaujančius tėvus. Nesunku įsivaizduoti, kaip susijaudinusi ji berte išberia, kas nutiko. Jochebeda, matyt, neabejoja, kad tai paties Jehovos pagalba, tad kartu su Mirjama išskuba pas faraono dukterį. Jochebeda tikriausiai stengiasi nuslėpti savo džiaugsmą ir palengvėjimą, kai faraono dukra paprašo: „Paimk šį kūdikį ir žindyk jį man. Aš tau atsilyginsiu“ (Išėjimo 2:9).

 Tą dieną Mirjama dar daugiau sužino, koks yra jos Dievas Jehova: jis rūpinasi savo tauta, hebrajais, ir jų maldas išklauso. Taip pat įsitikina, jog tikėjimą ir drąsą gali rodyti ne tik suaugusieji. Jehova išklauso kiekvieno savo ištikimo tarno maldą (Psalmyno 65:2). Taigi ir šiandien mes visi – jauni ir seni, vyrai ir moterys – turime nepamiršti šito, ypač tada, kai užgriūva sunkumai.

 Jochebeda žindo kūdikį, juo rūpinasi. Mirjama, reikia manyti, prisiriša prie broliuko, kurį pati ir padėjo išgelbėti. Galbūt mergaitė moko jį kalbėti ir džiaugiasi, kai šis pirmą kartą ištaria Dievo vardą – Jehova. Vaikui paaugus, ateina metas jį atiduoti faraono dukrai (Išėjimo 2:10). Kaip visiems liūdna! Mirjama tikriausiai trokšta pamatyti, kuo jos brolis, faraono dukters pavadintas Moze, užaugęs taps. Ar gyvendamas Egipto valdovo rūmuose jis neužmirš Jehovos, savo Dievo?

 Visa tai po kurio laiko paaiškėja. Mirjama, be abejo, labai didžiuojasi savo jaunėliu broliu sužinojusi, kad šis nesusiviliojo faraono rūmų siūlomomis galimybėmis, o pasirinko tarnauti Jehovai. Būdamas 40 metų, Mozė stoja savo tautos pusėn: jis ima ginti hebrąją, mušamą vieno egiptiečio, ir šį skriaudėją nužudo. Bet dabar paties Mozės gyvybei gresia pavojus, todėl jis pabėga iš Egipto (Išėjimo 2:11–15; Apaštalų darbų 7:23–29; Hebrajams 11:24–26).

 Per tolesnius keturiasdešimt metų Mirjama greičiausiai nieko nežino apie savo brolį. Jis gyvena tolimame Midjano krašte ir gano avis (Išėjimo 3:1; Apaštalų darbų 7:29, 30). Bėga laikas. Mirjama jau senyvo amžiaus ir mato, kaip jos tautos padėtis vis blogėja.

 Mirjamai tikriausiai jau yra per 80, kai sugrįžta Mozė. Dievas jį siunčia išvaduoti žydų tautos. Į pagalbą jam Jehova paskiria Aaroną. Taigi abu Mirjamos broliai eina prašyti faraono išleisti Dievo tautą. Mirjama, be abejo, juos drąsina, kai faraonas prašymus atmeta ir jiems daug kartų tenka grįžti į rūmus. Per tą laiką Jehova egiptiečiams siunčia vieną po kitos dešimt bausmių. Galiausiai po paskutinės bausmės, visų Egipto pirmagimių mirties, tautai ateina didi diena – ji palieka Egiptą. Be abejo, Mirjama stengiasi padėti tautiečiams, vadovaujamiems Mozės, susiruošti į kelionę (Išėjimo 4:14–16, 27–31; 7:1–12:51).

 Vėliau, kai izraelitai pasijunta tarsi spąstuose tarp Raudonosios jūros ir egiptiečių kariuomenės, Mirjama mato, kaip jos brolis Mozė stoja priešais jūrą ir iškelia lazdą. Vanduo prasiskiria! Mozei vedant tautą sausu jūros dugnu, Mirjamos tikėjimas Jehova dar labiau sustiprėja. Ji ir vėl įsitikina, kad Dievui nėra nieko neįmanomo ir kad jis išpildo kiekvieną savo pažadą (Išėjimo 14:1–31).

 Kai izraelitai saugiai pereina į kitą krantą, o faraono pulkus užlieja jūra, Mirjama mato, kokia yra Jehovos galybė – kur kas didesnė už galingiausią pasaulyje kariuomenę. Kupini džiaugsmo visi ima giedoti giesmę Jehovai. Tada ir Mirjama, atliepdama vyrams, užgieda giesmę, o moterys jai pritaria: „Giedokite Jehovai, nes jis šlovingai nugalėjo, žirgą ir raitininką jūroje nugramzdino“ (Išėjimo 15:20, 21; Psalmyno 136:15).

 Mirjama niekada nepamirš viso, kas vyko tą dieną. Šiame Biblijos pasakojime ji pavadinta pranaše. Mirjama – pirma moteris, kuriai buvo suteikta tokia garbė. Šią tarnystę Jehovai ėjo nedaugelis moterų (Teisėjų 4:4; 2 Karalių 22:14; Izaijo 8:3; Luko 2:36).

 Biblija mums primena, kad Jehova visa, ką dėl jo darome, mato. Dievas labai vertina net kuklias mūsų pastangas, taip pat mūsų kantrybę ir troškimą jį šlovinti. Kiekvienas – jaunas ir senas, vyras ir moteris – rodykime tikėjimą Jehova. Tikėjimo darbai Dievą labai džiugina, jis niekada jų nepamiršta ir mielai mums atlygina (Hebrajams 6:10; 11:6). Tad nepaliaukime sekti Mirjamos tikėjimo pavyzdžiu.

 Atsakingos užduotys ir aukšta padėtis tikra garbė, bet tai gali tapti išbandymu. Po izraelitų išlaisvinimo iš vergijos, Mirjama tikriausiai tampa iškiliausia moterimi. Ar ji ims didžiuotis? (Patarlių 16:18) Deja, taip, bent jau kurį laiką.

 Praėjus keliems mėnesiams po išėjimo iš Egipto, pas Mozę atvyksta tolimi svečiai: uošvis Jetras su dukra Cipora ir dviem jos sūnumis. Mozė ją vedė Midjane, kur gyveno 40 metų. Prieš kurį laiką Cipora buvo grįžusi aplankyti savo šeimos Midjane, ir dabar tėvas ją atlydi į izraelitų stovyklą (Išėjimo 18:1–5). Tik įsivaizduokite, koks kyla sujudimas! Tikriausiai daugelis trokšta pamatyti žmoną to vyro, kurį pats Dievas pasirinko išvesti juos iš Egipto.

 Ar Mirjama irgi džiaugiasi? Iš pradžių galbūt. Bet laikui bėgant išdidumas ima viršų. Gal į brolienę ji pradeda žiūrėti kaip į konkurentę ir mano, kad dabar tautoje gerbiamiausia moteris bus Cipora. Kad ir kaip ten būtų, Mirjama su Aaronu ima reikšti nepasitenkinimą. Tos jų kalbos, kaip paprastai nutinka, darosi vis kandesnės. Iš pradžių jiems užkliūva Cipora: abu piktinasi, kad ji ne izraelitė, o kušitė. a Bet paskui ima skųstis ir pačiu Moze. Jiedu sako: „Argi tik per Mozę Jehova kalba? Argi jis nekalbėjo ir per mus?“ (Skaičių 12:1, 2).

 Tokie Mirjamos ir Aarono žodžiai liudija, kad juos užvaldė ydingas mąstymas. Jie nepatenkinti Moze, jo užimama padėtimi ir patys nori turėti daugiau valdžios ir įtakos kitiems. Kodėl? Gal Mozė piktnaudžiauja valdžia ir siekia garbės? Šis vyras, aišku, turi trūkumų, bet tikrai nėra garbėtroška ar išdiduolis. Biblijoje rašoma: „Mozė buvo pats romiausias iš visų žmonių žemėje.“ Šiaip ar taip, Mirjamos ir Aarono elgesys nepateisinamas. Jie pasuko pavojinga kryptimi. Biblijoje sakoma, kad „Jehova visa tai girdėjo“ (Skaičių 12:2, 3).

 Netikėtai Jehova visiems trims paliepia ateiti prie Susitikimo Palapinės. Jie išvysta didingą reginį: nusileidžia debesies stulpas, simbolizuojantis Jehovos artumą, ir sustoja prie Palapinės įėjimo. Tada prabyla Jehova. Jis subara Mirjamą ir Aaroną ir primena jiems, koks glaudus ryšys sieja jį su Moze ir kaip šiuo žmogumi pasitiki. Dievas klausia: „Kaip tad jūs drįstate burnoti prieš mano tarną Mozę?“ Mirjama su Aaronu labai išsigąsta. Nepagarbą Mozei Jehova vertina kaip nepagarbą jam pačiam (Skaičių 12:4–8).

 Visokį nepasitenkinimą, matyt, labiausiai kurstė Mirjama ir būtent ji nuteikė Aaroną prieš Ciporą. Tokią išvadą galime daryti todėl, kad Dievas tik Mirjamą nubaudžia – ištinka ją raupsais. Dėl šios baisios ligos jos oda pasidaro „balta kaip sniegas“. Aaronas tuojau pat nuolankiai prašo Mozės užtarti juos ir prisipažįsta: „Mes tikrai kvailai pasielgėme.“ Mozė, romus žmogus, šaukiasi Jehovos: „O Dieve, meldžiu ją išgydyti! Meldžiu!“ (Skaičių 12:9–13). Sunerimusių brolių reakcija liudija, kad savo vyresnę seserį, nors ji ir daro klaidų, jiedu labai myli.

 Jehova parodo savo malonę ir išgydo atgailaujančią Mirjamą. Tačiau prieš tai pareikalauja, kad ji septynias dienas pasiliktų už izraelitų stovyklos ribų. Kokia pažeminta turi jaustis Mirjama, kai visiems matant tenka palikti stovyklą. Bet ją gelbsti tikėjimas. Ji supranta, kad dangiškasis Tėvas, Jehova, teisus ir ją drausmina iš meilės. Todėl klusniai daro, kas prisakyta. Mirjama praleidžia vienui viena septynias dienas, o visa stovykla nejuda iš vietos. Mirjama vėl parodo savo tikėjimą – nuolankiai laukia, kol praeis nustatytas laikas (Skaičių 12:14, 15).

 Jehova drausmina tuos, ką myli (Hebrajams 12:5, 6). Dėl didelės meilės Mirjamai Dievas negalėjo leisti, kad jos širdyje kerotų išdidumas. Bausmė skaudi, bet davė gerų vaisių. Kadangi Mirjama nuolankiai leidosi sudrausminama, ji atgavo Jehovos malonę. Ji išgyveno beveik iki pat izraelitų klajonių po dykumą pabaigos. Mirjama mirė Kadeše, Cino dykumoje, būdama maždaug 130 metų (Skaičių 20:1). b Net po daugelio amžių Jehova geru žodžiu minėjo savo ištikimą garbintoją Mirjamą. Per pranašą Michėją jis savo tautai sakė: „Iš vergystės krašto tave išpirkau, siunčiau pirma tavęs Mozę, Aaroną ir Mirjamą“ (Michėjo 6:4).

 Iš Mirjamos galime daug ko pasimokyti. Turime ginti silpnuosius ir drąsiai pasakyti, kas būtina, kaip ji darė vaikystėje (Jokūbo 1:27). Kaip ir Mirjama, su džiaugsmu ir įkvėpimu kalbėkime apie Dievą ir jo darbus (Romiečiams 10:15). Taip pat nesileiskime užvaldomi pavydo bei kartėlio (Patarlių 14:30). Be to, turime nuolankiai leistis Jehovos drausminami (Hebrajams 12:5). Jei taip elgsimės, seksime Mirjamos tikėjimo pavyzdžiu.