Patarlių 20:1–30

  • „Vynas pasityčioja“ (1)

  • Tinginys per šaltį nearia (4)

  • Žmogaus mintys – gilūs vandenys (5)

  • Prieš ką nors pažadėdamas pagalvok (25)

  • „Jaunuolių grožis – jų jėga“ (29)

20  Vynas pasityčioja,+ stiprusis gėrimas siautėja;+neišmintingas, kas leidžiasi jų vedamas iš kelio.+   Karaliaus rūstybė – tarsi liūto riaumojimas;+kas jį užrūstina, stato į pavojų gyvybę.+   Garbingas žmogus nesivelia į ginčus,+o kvailys tuoj puola vaidytis.+   Tinginys per šaltį* laukų nearia,tad per pjūtį nieko neturės ir eis elgetauti*.+   Mintys* žmogaus širdyje – gilūs vandenys,bet įžvalgus žmogus juos išsemia.   Daug kas giriasi, kad ištikimai myli,bet kur rasti žmogų, kuris išties yra toks ištikimas?   Teisusis eina doros* keliu,+jo vaikai bus laimingi.+   Karalius sėdasi į sostą teisti+ir jo akys atskiria, kas nedora.+   Kas galėtų sakyti: „Aš išgryninau savo širdį,+esu švarus, be nuodėmės“?+ 10  Dvejopi svarsčiai ir dvejopi saikai –abeji Jehovą piktina.+ 11  Net apie vaiką galima spręsti iš jo poelgių –iš to, ar jo elgesys tyras ir teisingas.+ 12  Ir girdinčią ausį, ir matančią akį –abi padarė Jehova.+ 13  Nebūk miegalius, antraip nuskursi.+ Atmerk akis, ir duonos turėsi sočiai.+ 14  „Nieko gero, nieko gero!“ – sako pirkėjas,o kai nueina, giriasi.+ 15  Yra ir aukso, ir daug koralų*,bet tikroji puošmena – išmintį kalbančios lūpos.+ 16  Kas laidavo už svetimą, iš to paimk drabužį;+paimk iš jo užstatą, jei laidavo už svetimšalę.+ 17  Apgaule įgytą duoną valgyti gardu,bet paskui burna lieka pilna žvyro.+ 18  Kur tariamasi, ten užmojai sėkmingi,+tad prieš eidamas kariauti teiraukis išmintingo patarimo.+ 19  Liežuvautojas vaikštinėja išpasakodamas paslaptis;+reikalų su žmogumi, mėgstančiu apkalbinėti, neturėk. 20  Kas keikia tėvą ir motiną,to žibintas sutemus bus užgesintas.+ 21  Jei goduolis ir įgytų turto,tai netaps jam palaiminimu.+ 22  Nesakyk: „Atmokėsiu už bloga!“+ Sudėk viltis į Jehovą,+ ir jis tave saugos.+ 23  Dvejopi svarsčiai piktina Jehovą,naudoti neteisingas svarstykles yra nedora. 24  Žmogaus žingsnius kreipia Jehova.+ Argi žmogus pats gali suvokti savąjį kelią?* 25  Spąstus sau spendžia tas, kas skuba ištarti: „Tai bus šventa!“+ ir tik paskui galvoja, ką pasižadėjo.+ 26  Išmintingas karalius išsijoja nedorėlius+ir kulia, ratais per juos važiuodamas.+ 27  Žmogaus alsavimas – Jehovos žibintas,apšviečiantis giliausias esybės kertes. 28  Malonė* ir ištikimybė saugo karalių,+malonė* jo sostą palaiko.+ 29  Jaunuolių grožis – jų jėga,+o senolius puošia žili plaukai.+ 30  Mėlynės ir žaizdos išvaro blogybę,+kirčiai apvalo slapčiausias žmogaus kertes.

Išnašos

Pažod. „žiemą“.
Arba galbūt „per pjūtį žvalgysis, bet nieko neras“.
Arba „Ketinimai“.
Arba „ištikimybės“. Žr. žodynėlyje „ištikimybė Dievui“.
Arba „Kaip žmogui žinoti, kokiu keliu eiti?“
Arba „Ištikima meilė“.
Arba „ištikima meilė“.