BIBLIJA nėra mokslo veikalas. Tačiau kalbant apie šios knygos mokslinį tikslumą, ji verta dėmesio ne tik dėl to, kas joje parašyta, bet ir dėl to, apie ką nė neužsiminta.

Senovėje daugelio žmonių protuose buvo įsigalėjusios pačios įvairiausios klaidingos sampratos. Pavyzdžiui, manyta, kad žemė plokščia ir laikosi ant kokio nors pagrindo. Mokslas tik palyginti neseniai išsiaiškino, kaip plinta ligos ir kaip nuo jų apsisaugoti, o iki tol gydymo metodai geriausiu atveju buvo visai neveiksmingi, blogiausiu — tiesiog pražūtingi. Tačiau perskaitę daugiau nei 1100 Biblijos skyrių niekur nerasime, kad ji paremtų kurį nors iš tų nemoksliškų įsitikinimų ar žalingų gydymo būdų.

Jau prieš kokius 3500 metų Biblijoje buvo parašyta, jog žemė pakabinta „ant nieko“ (Jobo 26:7). Aštuntajame amžiuje prieš mūsų erą Izaijas aiškiai kalbėjo apie „žemės skritulį [rutulį]“ (Izaijo 40:22, Jr). Žemės rutulys be jokios regimos atramos erdvėje — argi toks apibūdinimas neskamba itin šiuolaikiškai?

Apie 1500 m. p. m. e. parašytame Mozės įstatyme (pirmos penkios Biblijos knygos) pateikti išmintingi reikalavimai dėl karantino, atsargumo priemonių, turint kontaktą su lavonu, bei išmatų šalinimo (Kunigų 13:1-5; Skaičių 19:1-13; Pakartoto Įstatymo 23:14, 15 [23:13, 14, Brb]).

Iš dalies dėl to, kad dabar į dangų nukreipti galingi teleskopai, mokslininkai priėjo prie išvados, jog visata „užgimė“ staiga. Tačiau tokio aiškinimo potekstė patinka ne visiems specialistams. Vienas profesorius paaiškino: „Jeigu visata turėjo pradžią, vadinasi, turėjo būti ir pradinė priežastis; kas gi galėtų įsivaizduoti tokius rezultatus be atitinkamos priežasties?“ O juk daug anksčiau nei buvo išrasti teleskopai pačioje pirmoje Biblijos eilutėje tiesiai pasakyta: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pradžios 1:1).

Nors Biblija yra senovinė knyga ir kalba apie daugybę dalykų, mokslo požiūriu netikslumų joje nerasime. Argi tokia knyga nėra verta, kad ja bent jau pasidomėtume? *