Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

BIBLIJOS POŽIŪRIS

Vargšai

Vargšai

Ar Dievas jais rūpinasi?

„Jūsų gyvenime tenebūna meilės pinigams [...]. Jis [Dievas] juk yra pasakęs: ‘Aš niekada tavęs nepaliksiu ir niekada tavęs neapleisiu’“ (Hebrajams 13:5)

IŠ KO TAI AKIVAIZDU.

Kai Dievo Jehovos garbintojus užklumpa bėdos, šie jo pagalbą gali pajusti įvairiai, pavyzdžiui, per bendratikius. * Jokūbo 1:27 rašoma: „Tyras ir nesuterštas garbinimas mūsų Dievo ir Tėvo akyse — tai rūpintis našlaičiais bei našlėmis jų varge.“

Pirmieji krikščionys padėdavo vieni kitiems. Sužinoję, kad Judėją ištiko išpranašautas baisus badas, krikščionys iš Sirijos Antiochijos nusprendė „nusiųsti Judėjoje gyvenantiems broliams paramą“ (Apaštalų darbų 11:28-30). Taigi stokojantieji buvo aprūpinti tuo, kas būtiniausia. Šitokiomis savanoriškomis aukomis meilė bendratikiams buvo parodyta ne žodžiais, o darbais (1 Jono 3:18).

Kaip vargstantieji gali pasirūpinti savimi?

„Aš, Viešpats, tavo Dievas, mokau tave, kas tau naudinga“ (Izaijo 48:17, 18)

DIEVAS MOKO MUS IŠMINTIES.

Kaip suprato milijonai žmonių, Biblijoje glūdinti išmintis yra praktiška ir nepranokstama. Patarlių 2:6, 7 teigiama: „Viešpats duoda išminties, iš jo lūpų ateina pažinimas ir supratimas. Jis turi parengęs sveikos išminties doriesiems.“ Kas jos semiasi, yra laimingesni ir gyvena geriau.

Pavyzdžiui, šalinasi žalingų ir daug išlaidų reikalaujančių įpročių, kaip antai narkotikų vartojimo ar piktnaudžiavimo svaigalais (2 Korintiečiams 7:1). Jie stengiasi elgtis dorai, tampa sąžiningesni ir atsakingesni, todėl yra konkurencingesni darbo rinkoje ir labiau vertinami darbdavių. Efeziečiams 4:28 sakoma: „Kas vagia, tegul liaujasi vogęs, verčiau tegul pluša, [...] kad turėtų kuo pasidalyti su stokojančiu.“

Ar yra įrodymų, kad Biblijos išmintis vargšams padeda?

[Dievo] išmintį pateisina jos darbai“ (Mato 11:19)

FAKTAI KALBA PATYS UŽ SAVE.

Vilsono iš Ganos laikino darbo sutartis artėjo prie pabaigos. Paskutinę darbo dieną, plaudamas direktoriaus automobilį, bagažinėje rado pinigų. Jo tiesioginis viršininkas pasiūlė pinigus pasilaikyti sau. Bet Vilsonas, būdamas Jehovos liudytojas, vogti nė nemanė ir pinigus grąžino savininkui. Vyro ne tik neatleido, bet ir priėmė nuolatiniam darbui, o vėliau net paskyrė į aukštesnes pareigas.

Vienoje iš Europos šalių gyvenanti Žeraldin prarado darbą, nes jos viršininkė nemėgo Jehovos liudytojų. Tačiau viršininkės motina dukrai pasakė: „Padarei didelę klaidą. Jei nori patikimo, atsakingo darbuotojo, geresnių už Jehovos liudytojus nerasi.“ Viršininkė pasidomėjo liudytojais ir grąžino Žeraldin į darbą.

Kai Sarą, vienišą motiną iš Pietų Afrikos Respublikos, užklupo sunkumai, bendratikiai meilę jai parodė darbais. Jie pasirūpino, kad Sara su vaikais turėtų maisto ir su šeima galėtų atvykti į sueigas. Saros dukros prisimena: „Bendruomenėje turėjome daug tėvų ir motinų.“

Panašių atvejų galėtume papasakoti ne vieną. Nejučia iškyla Biblijoje, Patarlių 1:33, užrašytas patikinimas: „Kas manęs [Jehovos] klauso, gyvens saugiai.“ Kokie teisingi žodžiai!

^ pstr. 5 Kai kuriose šalyse varguolius remia valstybė. Kur šito nėra, atsakomybė pirmiausia tenka artimiesiems (1 Timotiejui 5:3, 4, 16).