1–3. a) Kokia buvo žydų padėtis, kai Zacharijas ėmė pranašauti? b) Kodėl Jehova ragino savo tautą grįžti pas jį?

SKRIEJANTIS ritinys, krepšyje tūnanti moteris, kitos dvi moterys, turinčios gandro sparnus ir sklendžiančios vėjyje – visa tai regėjimuose matė pranašas Zacharijas (Zch 5:1, 7–9). Kodėl Jehova siuntė savo tarnui tokias įspūdingas vizijas? Ką jos reiškė anų dienų žydams? Ir ką jos reiškia mums šiandien?

² Jehovos garbintojams 537 metai p. m. e. buvo labai džiugūs. Po septyniasdešimt metų tremties Babilonijoje galiausiai atsivėrė galimybė grįžti į Jeruzalę ir ten atkurti teisingą Jehovos garbinimą. Apimti entuziazmo jie kibo į darbą ir 536-aisiais p. m. e. paklojo šventyklos pamatus. Iš džiaugsmo visi „taip garsiai šaukė, kad jų balsai buvo toli girdėti“ (Ezr 3:10–13). Bet šis grandiozinis statybos projektas patiko ne visiems ir netrukus kilo aršaus  pasipriešinimo banga. Žydai įsibaimino, prarado ryžtą ir šventyklos statybą apleido. Labiau ėmė rūpintis savo pačių namais ir laukais. Praėjus šešiolikai metų nuo tada, kai buvo padėti pamatai, darbas išvis stovėjo vietoje. Žmones reikėjo paraginti gręžtis į Jehovą ir nesusitelkti vien į savo reikalus. Dievas norėjo, kad tauta garbintų jį be baimės ir visa širdimi, kaip kad anksčiau.

³ Idant žydams primintų, kodėl jie apskritai buvo išlaisvinti iš Babilono, 520 metais p. m. e. Dievas siuntė savo pranašą Zachariją. Įdomu, kad pranašo vardas reiškia „Jehova prisiminė“. Žydai gal ir buvo pamiršę, ką Jehova dėl jų padarė, bet Dievas savo tautos tikrai nepamiršo. (Perskaityk Zacharijo 1:3, 4.) Jis patikino padėsiąs jiems vėl įtvirtinti krašte teisingą tikėjimą. Tačiau kartu griežtai perspėjo, kad nenuoširdžios tarnybos netoleruos. Pranašui Zacharijui jis siuntė aštuonis regėjimus. Dabar aptarkime šeštąjį ir septintąjį. Sužinosime, ką svarbaus iš tų regėjimų suprato žydai ir kuo jie reikšmingi mums šiandieną.

4. a) Ką Zacharijas matė savo šeštame regėjime? (Žiūrėk pirmą iliustraciją straipsnio pradžioje.) b) Kodėl verta dėmesio tai, kad ritinys prirašytas iš abiejų pusių?

⁴ Iš pradžių pasigilinkime į regėjimą, užrašytą Zacharijo 5-o skyriaus pradžioje. (Perskaityk Zacharijo 5:1, 2.) Pranašas mato skriejantį ritinį, beveik devynių metrų ilgio ir puspenkto metro pločio. Jame užrašytas griežtas Dievo nuosprendis. Paprastai ritiniai būdavo prirašomi tik iš vienos pusės, bet šis prirašytas iš abiejų. Todėl galima daryti išvadą, jog ritinyje esanti žinia ypač svarbi (Zch 5:3).

5, 6. Kaip Jehova žiūri į bet kokią vagystę?

⁵ Perskaityk Zacharijo 5:3, 4. Už savo darbus, aišku, turės atsiskaityti kiekvienas. Tačiau tiems, kas vadinami Jehovos vardu, tenka ypač didelė atsakomybė. Dievą mylintys žmonės supranta, kad vogdami jie paniekintų jo vardą (Pat 30:8, 9). Kai kurių manymu, vogti ne visada yra blogai, neva tam kartais būna pateisinamų priežasčių. Vis dėlto vogdamas žmogus pasiduoda godumui, materialinius dalykus iškelia aukščiau už viską. Šitaip jis sumenkina Dievo įstatymą ir parodo nepagarbą jo vardui.

⁶ Zacharijo 5:3, 4 skaitėme: „[Prakeikimas] įeis į vagies namus [...]. Jis apsistos tuose namuose ir sunaikins jų sienojus ir akmenis.“ Nuo griežto Jehovos nuosprendžio neapsaugos jokios sienos ar užraktai. Net jeigu kam nors pavyktų nuslėpti vagystę nuo valdžios pareigūnų, darbdavio, bendruomenės vyresniųjų ar tėvų, nuo Jehovos nieko nepaslėpsi. Jis pasirūpins, kad kiekviena vagystė, padaryta jo garbintojų tarpe, anksčiau ar vėliau išaiškėtų (Hbr 4:13). Gera žinoti, kad Dievo organizacijoje mus supa žmonės, kurie stengiasi „visais atžvilgiais dorai elgtis“ (Hbr 13:18).

7. Ko pasimokome iš regėjimo apie skriejantį ritinį?

⁷ Bet kokia vagystė yra nusižengimas Jehovai. Nieku būdu nenorime užtraukti nešlovės jo vardui. Laikytis Dievo nustatytų aukštų moralės normų  mums yra garbė. Likdami dori, išvengsime Jehovos bausmės, skirtos tiems, kas sąmoningai laužo jo įstatymus.

8–10. a) Kas yra priesaika? b) Kokios priesaikos nesilaikė karalius Zedekijas?

⁸ Skriejančiame ritinyje užrašytas perspėjimas ir tiems, kas melagingai prisiekia Dievo vardu (Zch 5:4). Priesaika – tai viešas kokio nors fakto tikrumo patvirtinimas arba iškilmingas pasižadėjimas ką nors daryti ar ko nors nedaryti.

⁹ Prisiekti Jehovos vardu – labai rimtas dalykas. Štai paskutinis Jeruzalėje valdęs karalius Zedekijas prisiekė Dievu, kad bus ištikimas Babilono karaliaus statytinis. Tačiau duoto žodžio jis nesilaikė. Todėl Jehovos nuosprendis Zedekijui buvo toks: „Kaip aš gyvas, [...] toje vietoje, kur gyvena jį karaliumi vainikavęs karalius, kurio priesaiką jis paniekino ir sandorą sulaužė, ten, Babilone, jis turės mirti“ (Ez 17:16).

¹⁰ Davęs priesaiką Jehovos vardu, Zedekijas privalėjo jos laikytis (2 Met 36:13). Deja, priesaiką jis sulaužė ir kreipėsi pagalbos į Egiptą. Tačiau išsilaisvinti iš Babilono karaliaus jungo jam vis tiek nepavyko (Ez 17:11–15, 17, 18).

11, 12. a) Koks yra pats svarbiausias įžadas, kurį galime duoti? b) Koks turėtų būti mūsų gyvenimas, jei esame pasiaukoję Jehovai?

¹¹ Zedekijo istorija byloja, kad Jehova girdi, ką mes pasižadame. Jis nebūtų mumis patenkintas, jeigu duoto žodžio nesilaikytume (Ps 76:12 [76:11, Brb]). Iš visų mūsų pažadų svarbiausias yra pasiaukojimo Dievui įžadas.  Jį duodami pasižadame, jog nepaliausime jam tarnauti, kad ir kas nutiktų.

¹² Iš ko matysis, kad pasiaukojimo įžado laikomės? Kiekvieną dieną susiduriame su didesniais ar mažesniais tikėjimo išbandymais. Jeigu per tuos išbandymus liekame Dievui ištikimi, bus akivaizdu, kad į savo pasižadėjimą kasdien jį šlovinti žiūrime rimtai (Ps 61:9 [61:8, Brb]). Pagalvok, pavyzdžiui, kaip reaguotum, jei darbe ar mokykloje kas nors imtų su tavimi flirtuoti? Ar aiškiai parodytum, jog tokiam bendravimui nepritari ir nori eiti Jehovos keliais? (Pat 23:26) Jeigu šeimoje tik tu vienas tarnauji Jehovai, ar prašai jį, kad padėtų tau elgtis, kaip dera krikščioniui? Ar kasdien dėkoji Dievui, kad jis negaili mums savo meilės ir suteikė garbę priklausyti prie jo garbintojų organizacijos? Ar nepraleidi nė dienos nepaskaitęs Biblijos? Juk paaukodami Jehovai savo gyvenimą pažadėjome visa tai daryti. Jeigu Jehovai paklūstame ir į dievatarnystę įdedame širdį, parodome, kad jį mylime ir esame jam iš tiesų pasiaukoję. Dievo garbinimas – tai ne formalumas, kurį atlikę galime daryti, kas patinka. Ne, tai visas mūsų gyvenimas. Ištikimai laikydamiesi savo įžado, sulauksime puikios ateities (Įst 10:12, 13).

13. Ką svarbaus mums primena šeštasis Zacharijo regėjimas?

¹³ Šeštasis Zacharijo regėjimas mums primena, jog tie, kas myli Jehovą, negali vogti ir švaistytis tuščiais pažadais. Taip pat sužinome kai ką svarbaus apie Jehovą. Nors žydai dažnai klysdavo ir savo žodžio nesilaikydavo, Dievas jų nepaliko. Jis matė, kad tautą iš visų pusių supa priešai, ir suprato, kaip nelengva atsispirti jų spaudimui. Tesėdamas savo pažadą žydais rūpintis, Jehova paliko mums puikų pavyzdį. Mes irgi turime laikytis savo pažadų. Esame tikri, kad su Dievo pagalba mums tai pavyks. Viena, kaip jis tą pagalbą suteikia, – duoda šviesią viltį, kad netrukus žemėje pašalins visą nedorybę. Apie tai byloja kitas Zacharijo regėjimas.

14, 15. a) Ką Zacharijas matė savo septintame regėjime? (Žiūrėk antrą iliustraciją straipsnio pradžioje.) b) Ką vaizduoja krepšyje sėdinti moteris ir kodėl angelas užvožė krepšį dangčiu?

¹⁴ Po to, kai Zacharijas regėjo skriejantį ritinį, angelas jam taria: „Pakelk akis.“ Ką pranašas tada pamato? Krepšį, skirtą efai seikėti. Tasai krepšys uždengtas švino dangčiu. Jį nukėlus, Zacharijas pamato viduje sėdinčią moterį. Angelas paaiškina: „Tai Nedorybė.“ Tik įsivaizduok, kaip pranašas nustėrsta, kai ta moteris bando išlįsti! Angelas greit įstumia ją atgal ir užvožia krepšį sunkiuoju dangčiu. (Perskaityk Zacharijo 5:5–8.) Ką visa tai reiškia?

¹⁵ Jehova savo garbintojų tarpe nepakęs jokios nedorybės. Kaip kad angelas nedelsdamas užvožė krepšį švino dangčiu, taip Jehova neleis blogybėms išplisti ir skubiai jas pašalins (1 Kor 5:13).

16. a) Ką toliau Zacharijas matė regėjime? (Žiūrėk trečią iliustraciją straipsnio pradžioje.) b) Kur dvi sparnuotos moterys nunešė krepšį su Nedorybe?

¹⁶ Toliau regėjime pasirodo dvi moterys, turinčios sparnus kaip gandro. (Perskaityk Zacharijo 5:9–11.) Tos dvi moterys labai skiriasi nuo anos, tūnančios krepšyje. Savo galingais sparnais  jos pakelia Nedorybę į padangę ir nuneša. O kur? Į Šinaro kraštą, arba Babiloną. Kodėl būtent ten?

17, 18. a) Kodėl Babilonas buvo tinkama vieta Nedorybei? b) Ką turime būti pasiryžę daryti?

¹⁷ Zacharijo dienų žydams turbūt nekilo klausimo, kodėl Babilonas yra tinkama vieta Nedorybei nudanginti. Jie buvo ten užaugę ir puikiai žinojo, kad tas miestas kupinas amoralumo ir stabmeldystės. Kiekvieną mielą dieną tenykščiams žydams reikėjo kovoti su žalinga pagonybės įtaka. Zacharijo regėjimas grįžusius tremtinius turėjo nudžiuginti: Jehova pasirūpins, kad teisingasis tikėjimas nesusiterštų.

¹⁸ Regėjimas žydams taip pat priminė, jog ir jie patys privalo stengtis Dievą garbinti tyrai. Jehovos tarnai neleidžia ir neleis, kad jų tarpe rastųsi kokia nedorybė. Jehova mus pakvietė į savo organizaciją, kur galime jaustis saugūs ir mylimi. Kiekvienas privalome sergėti tos organizacijos tyrumą. Ar tokią pareigą jauti ir tu? Atmink, kad mūsų dvasiniame rojuje nėra vietos jokiai nedorybei.

19. Ko šiandien galime pasimokyti iš Zacharijo regėjimų?

¹⁹ Zacharijo šeštas ir septintas regėjimai – rimtas perspėjimas visiems, kas nesiliauja elgtis neteisiai. Tokiems reikia atminti, kad Jehova nedorybės ilgai netoleruos. Atsidavę Dievo tarnai turi iš visos širdies nekęsti visokio blogio. Tie regėjimai taip pat patikina, kad jeigu uoliai stengsimės savo dangiškąjį Tėvą džiuginti, į mūsų namus ateis ne prakeikimas, o apsauga ir palaima. Likti tyriems šiame nedorame pasaulyje išties nelengva. Bet Jehova mums padės, tad stengtis tikrai verta. O kodėl galime neabejoti, kad teisingasis tikėjimas nepaliaus gyvavęs, nors aplink tiek bedievystės? Iš kur žinome, kad Jehova apsaugos savo organizaciją artėjant didžiajam suspaudimui? Šiuos klausimus aptarsime kitame straipsnyje.