Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Dievo siųstos bausmės — žiaurumo apraiška?

Dievo siųstos bausmės — žiaurumo apraiška?

KAD tai išsiaiškintume, panagrinėkime dvi Biblijoje aprašytas Dievo siųstas bausmes: Nojaus laikų tvaną ir kanaaniečių išnaikinimą.

PASAULINIS TVANAS

KĄ SAKO ŽMONĖS. „Dievas žiaurus, nes užleido tvaną ir visus pražudė. Išgelbėjo tik Nojų su šeima.“

KĄ SAKO BIBLIJA. Štai paties Dievo žodžiai: „Nenoriu, kad nedorėlis mirtų, bet noriu, kad nedorėlis sugrįžtų iš savo kelio ir būtų gyvas“ (Ezechielio 33:11). Vadinasi, piktavalius Nojaus dienomis Dievas pražudė ne iš didelio noro. Tai kodėl jis šitaip pasielgė?

Biblija paaiškina, kad tokias bausmes Dievas siuntė „parodydamas bedieviams pavyzdį, kas bus ateityje“ (2 Petro 2:5, 6). Pasvarstykime, kokia prasme jis parodė pavyzdį.

Pirma, šitaip Dievas parodė, kad į žmonių žiaurumą nežiūri pro pirštus. Kad ir kaip nenorėtų atimti žmogui gyvybę, jis reikalauja iš kiekvieno, kas sukelia skausmą kitiems, už savo veiksmus atsiskaityti. O atėjus metui Dievas pasirūpins, kad neteisybės ir skausmo neliktų nė pėdsako.

Antra, iš Dievo veiksmų praeityje akivaizdu, kad prieš įvykdydamas bausmę jis žmones iš meilės perspėja. Štai Nojus buvo „teisumo skelbėjas“, bet dauguma į jo perspėjimus nekreipė jokio dėmesio — „nesusimąstė, kol atėjo tvanas ir visus nusinešė“ (Mato 24:39).

Ar Dievas tokio elgesio pavyzdžio laikėsi visada? Taip. Jis iš anksto įspėjo savo tautą Izraelį, kad jei ši ims elgtis nedorai kaip aplinkinės tautos, jis leis priešams įsiveržti į šalį, nuniokoti sostinę Jeruzalę ir išsivesti žmones į tremtį. Deja, izraelitai palinko į blogį, net ėmė atnašauti dievams savo vaikus. Ar Jehova įvykdė, ką žadėjęs? Taip, bet pirmiau per savo pranašus juos ne sykį perspėjo, kad kol nevėlu, pasitaisytų. Biblijoje sakoma: „Tikrai Viešpats Dievas nedaro nieko, pirma neapreiškęs savo užmojo savo tarnams pranašams“ (Amoso 3:7).

KUO TAI REIKŠMINGA MUMS. Pavyzdys, arba modelis, kurio Jehova laikėsi vykdydamas bausmes praeityje, mums yra garantija, kad jis skirs bausmę ir tiems, kurie elgiasi žiauriai ir sėja skausmą  šiais laikais. „Nedorėliai bus pakirsti [...]. O romieji paveldės žemę ir gėrėsis gausia gerove“, — žadama Biblijoje (Psalmyno 37:9-11). Taigi kaip vertintumėte bausmę, per kurią žmonija bus išvaduota iš kančių? Žiauru tai ar gailestinga?

KANAANIEČIŲ IŠNAIKINIMAS

KĄ SAKO ŽMONĖS. „Kanaaniečių išnaikinimas buvo žiaurus karo nusikaltimas, tikras genocidas.“

KĄ SAKO BIBLIJA. „Visi jo keliai iš tikrųjų teisingi. Ištikimas Dievas, be apgaulės, teisus ir patikimas!“ (Pakartoto Įstatymo 32:4) To, kaip Dievas vykdo teisingumą, nereikėtų lyginti su žmonijos karais. Kodėl? Todėl, kad Dievas, skirtingai nei žmonės, geba permatyti širdį — visą mūsų esybę.

Pavyzdžiui, kai Dievas nusprendė sunaikinti Sodomos ir Gomoros miestus, jo tarnas Abraomas sunerimo, ar toks sprendimas teisingas. Jam buvo sunku įsivaizduoti, kad teisingasis Dievas galėtų „žudyti teisųjį kartu su nedorėliu“. Kantriai išklausęs Abraomo nuogąstavimus Dievas jį patikino, kad Sodomoje radęs bent dešimt teisių žmonių miesto pasigailės (Pradžios 18:20-33). Akivaizdu, Dievas ištyrė anų žmonių širdis ir matė, kokie jie sugedę (1 Metraščių 28:9).

Lygiai taip buvo ir kanaaniečių atveju. Dievas ne be pagrindo liepė juos išnaikinti. Kanaano gyventojai garsėjo žiaurumu. Dievybėms jie net atnašaudavo savo pačių vaikus — sudegindavo juos gyvus (2 Karalių 16:3). * Kanaaniečiai žinojo, kad Jehova liepė Izraeliui užimti visą kraštą. Tie, kurie iš krašto nepasitraukė ir kilo į kovą, iš esmės stojo ne tik prieš izraelitus, bet ir prieš patį Jehovą, nors jis labai aiškiai parodė, kad Izraelis — jo remiama tauta.

Be to, kanaaniečių, kurie paliko blogus kelius ir sutiko laikytis aukštų dorovės normų, Jehova pasigailėjo. Pavyzdžiui, buvo išgelbėta kanaanietė ištvirkėlė Rahaba su šeima. Taip pat liko gyvi visi kanaaniečių miesto Gibeono gyventojai, mat ieškojo Dievo malonės (Jozuės 9:3, 24-26).

KUO TAI REIKŠMINGA MUMS. Pasakojime apie kanaaniečių išnaikinimą randame svarbią pamoką sau. Dabar sparčiai artėja „teismo ir bedievių žmonių žuvimo diena“ (2 Petro 3:7). Netrukus Jehova pražudys visus neklusniuosius ir pašalins žmonijos kančias. Jei mylime Jehovą, ta diena suteiks mums palengvėjimą.

Kanaaniečiai garsėjo žiaurumu, be to, jie sąmoningai stojo prieš Dievą ir jo tautą.

Linkėdamas mums gero Jehova pabrėžia, kad tėvų sprendimai atsiliepia vaikams. Dievo Žodyje raginama: „Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi, mylėdami Viešpatį, savo Dievą, jo balso klausydami ir jam atsiduodami“ (Pakartoto Įstatymo 30:19, 20). Ar Dievas, ištaręs šiuos žodžius, jums atrodo žiaurus? O gal atvirkščiai — toks, kuris žmones myli ir nori, kad jie eitų teisingu keliu?

^ pstr. 15 Kad kanaaniečiai dievams aukojo kūdikius, patvirtina ir archeologiniai radiniai.