Jie jau nebebijo pasaulio pabaigos

AŠTUNTOJO dešimtmečio pabaigoje Garis ir Karen buvo įsitikinę, kad ateina pasaulio pabaiga. Todėl iš miesto persikėlė į kaimą ir nusprendė tapti nuo nieko nepriklausomi, viską daryti patys. Jie troško likti gyvi, kai pasaulį ištiks galas.

Kad įgytų reikiamų įgūdžių, pora pirkosi knygų, lankė kursus ir seminarus, sėmėsi patirties iš daugelio žmonių. Garis su Karen augino daržoves, įsiveisė 50 žemaūgių vaismedžių sodą. Prikaupė sėklų, apsirūpino įvairiausiais įrankiais. Išmoko užsiauginti ir konservuoti maisto produktus. Viena draugė pamokė skersti gyvulius, taip pat sūdyti, rūkyti, vytinti mėsą. Karen išmoko pažinti miško augalus ir visokias šakneles, kad turėtų iš ko prasimaitinti, jei išsektų maisto atsargos. O Garis įgudo gaminti kurą iš grūdų, padirbo metalinę krosnį, kūrenamą malkomis, įrengė namą taip, kad nereikėtų naudotis komunalinių įmonių paslaugomis.

„Tuo metu pasaulyje dėjosi tokie siaubingi dalykai, — prisimena Karen, — jog maniau, kad civilizacija netrukus išnyks.“ Garis tęsia: „Kaip ir visi jauni žmonės, aktyviai dalyvavau judėjimuose prieš rasizmą, karą Vietname, korupciją. Tačiau ilgainiui viskuo nusivyliau. Atrodė, jog žmonija žengia susinaikinimo link.“

 „Vieną vakarą, — pasakoja Garis, — turėjau laisvo laiko, tad atsiverčiau Bibliją ir perskaičiau nuo Evangelijos pagal Matą iki Apreiškimo knygos. Per kitus keturis vakarus šią Biblijos dalį perskaičiau dar kartą. Rytą atsikėlęs pasakiau Karen: „Gyvename paskutinėmis dienomis. Greitai Dievas valys žemę. Mums reikia surasti tuos žmones, kurie nori išlikti gyvi.“ Ieškodami žmonių, trokštančių pergyventi pasaulio pabaigą, Garis su Karen ėmė bendrauti su įvairių religijų nariais.

Kartą į jų duris pasibeldė vienas Jehovos liudytojas. Pora pradėjo studijuoti Bibliją. „Jaučiausi tokia laiminga, kad galiu suprasti Šventąjį Raštą, — prisimena Karen. — Visuomet norėjau žinoti tiesą apie pasaulio pabaigą ir pagaliau ją išgirdau. Biblija duoda patikimą ateities viltį. O dar svarbiau, užmezgiau draugystę su savo dangiškuoju Tėvu, visatos Kūrėju ir Dievu.“

„Gyvenimas įgavo tikrą prasmę, — sako Garis. — Bibliją studijuoti ėmiau su dideliu susidomėjimu. Skaitydavau pranašystes, tyrinėjau įrodymus, kaip jos pildosi, ir taip įsitikinau, jog Dievas greitai ims veikti. Mąsčiau: „Žmonės tikrai turi ruoštis, tačiau ne nelaimei, o gyvenimui, kokio Dievas mums nori.“ Garis ir Karen ėmė be baimės žvelgti į ateitį. Užuot su nerimu laukę pasaulio pabaigos, jiedu neabejojo, kad Dievas pašalins visas problemas, varginančias žmoniją, ir žemėje atkurs rojų.

O ką Garis ir Karen veikia dabar, po 25 metų? Karen pasakoja: „Nuolat stiprinu meilę Jehovai Dievui bei tikėjimą juo, taip pat padedu kitiems tai daryti. Palaikydami vienas kitą su Gariu puoselėjame savo šeimos ryšius ir vieningai garbiname Dievą. Stengiamės viską susiplanuoti, gyventi paprastai, kad galėtume daugiau dėmesio skirti kitų žmonių poreikiams.“

Garis priduria: „Visada meldžiu, kad ateitų Dievo Karalystė ir milijonams žemės gyventojų suteiktų atgaivą. Kaskart, kai skelbiu gerąją naujieną apie Dievo Karalystę, prašau Dievą, kad padėtų bent vieną žmogų paguosti Biblijoje duotu viltingu pažadu. Jau 25 metus Jehova maloningai atsako į šią maldą. Mudu su Karen esame tikri, kad Jehova netrukus žemėje padarys didelių permainų, bet mes nebebijome pasaulio pabaigos“ (Mato 6:9, 10; 2 Petro 3:11, 12).

[Iliustracija 9 puslapyje]

Garis su Karen padeda kitiems įgyti Biblijos teikiamą ateities viltį